Internete, ant bendrabučių sienų nesunku rasti skelbimų, kuriuose siūloma už pinigus kitiems studentams rašyti kursinius, bakalaurinius ar net magistrinius darbus. Užsiimti tokia veikla nėra draudžiama, bet kitų žmonių rašytų darbų atsiskaitymas kaip savų prieštarauja universitetų įstamams. „Studentų era“ atliko eksperimentą ir patyrinėjo darbų pirkimo procesą „iš vidaus“.

Pirmas dalykas, kritęs į akis skaitant ,,kursinių rašymo“ skelbimus – siūlomas platus darbų temų spektras. Darbų pardavėjas – visų galų meistras, prireikus galintis parengti darbą tiek psichologijos, tiek viešojo administravimo, tiek ekonomikos temomis. Tarp siūlomų darbų temų neradusi filosofijos, keliolikos rašančiųjų pasiteiravau, ar galėtų parengti filosofijos kursinį. Dvi merginos atsisakė, teigdamos, kad nėra kompetentingos. Likusieji sutiko darbą parašyti.

Kompetencijos patikrinimas Nr. 1

Norėdama įsitikinti būsimojo darbo kokybe ir rašančiojo kompetencija tęsiau susirašinėjimą. Paprašiau, kad kiekvienas atsiųstų filosofijos temas, kuriomis jau teko rašyti, o jei yra galimybė – ir tų darbų ištraukas. Po ilgų įkalbinėjimų, iš vieno žmogus gavau tris temas. Kitų teko prašyti po keletą kartų, kol galiausiai buvau apkaltinta, esą esu pirma klientė, kuri tiek nenormaliai daug domisi. Darbų ištraukų taip ir nesulaukiau – to autoriai nepadarė gerbdami klientų anonimiškumą ir konfidencialumą.

Kompetencijos patikrinimas Nr. 2

Pagal kitus skelbimus susiradau asmenis, esą gebančius rašyti darbus iš gana paklausios srities – ekonomikos. Daugeliui tema ,,Privatizacija“ nekėlė papildomų klausimų ir aš kaipmat gavau atsakymus su darbo kaina ir deadline‘u. Siekdama išsiaiškinti, ar galiu pasitikėti rašančiuoju, klausiau, ar yra baigęs su šia tema susijusią specialybę. Sulaukusi teigiamo atsakymo paprašiau atsiųsti universiteto baigimo dokumentą, o jei tai neįmanoma – parodyti diplomą susitikus. Su viena mergina buvo pasiektas kompromisas: aš sumoku avansą, ji parodo savo diplomą. Kita rašančioji nustebino savo drąsa – kaipmat atsiuntė bakalauro studijų baigimo diplomą.

Rašto darbų pardavėjai – pateisinami

Iš „Studentų eros“ atliktos apklausos rezultatų matyti, jog darbų pirkimas tėra lengvesnis studijų kelias. Esą dėstytojų reikalavimai viršija studentų sugebėjimus, todėl geriau šį darbą patikėti profesionalams. Tačiau ar tikrai jie profesionalai, o ne pasipelnyti siekiantys šiek tiek raštingi asmenys, atsakyti taip pat sunku. Argumentų už darbų pirkimą visgi yra mažuma. Pagal atliktą apklausą, tik 33 proc. atsakiusiųjų pateisina tuos, kurie perka darbus, o 66 proc. laikosi priešingos pozicijos. Įdomūs yra kiti rodikliai: rašančius ir pardavinėjančius rašto darbus didelė dalis apklaustųjų pateisina (78 proc.). Išsiaiškinus tokio vertinimo motyvus paaiškėjo, jog toks prekiautojų darbais palaikymas yra natūralus požiūris į dirbantį žmogų – kodėl turėtų būti smerkiamas asmuo, radęs pelningą nišą, tuo labiau, kad čia jokios apgavystės nėra.

Prekiavimas kursiniais – legalu?

Daugeliui atrodo, kad prekiavimas kursiniais yra nelegalus. Tačiau kaip galima paaiškinti oficialiai veikiančių ir rašto darbus rašančių firmų egzistavimą? Labiausiai stebina tai, kad su klientais yra pasirašoma sutartis, kurioje numatyti abiejų šalių – kliento ir firmos – įsipareigojimai ir mokėjimo procedūra. Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidento Arūno Mark teigimu, teisiniu aspektu, darbo rengimas nėra laikomas nusikaltimu – nusikaltimą vykdo jo užsakovas, atnešantis pirktą darbą kaip savo. Be to, nei kur konkretus darbas buvo parengtas, nei kur tas darbas atsidūrė po to, beveik neįmanoma susekti. Esą Lietuvos specialiosioms tarnyboms norint rimtai užsiimti mokslo darbų plagijavimo ir pirkimo prevencija, tikriausiai tektų steigti atskirą, tik su šiomis problemomis dirbantį padalinį.

Universitetai imasi priemonių

2008 m. vasario mėnesį Vilniaus universiteto dėstytojams buvo įjungta Elektroninio plagiato atpažinimo sistema (EPAS). Nepaisant to, A.Mark teigimu, Lietuvos aukštosiose mokyklose trūksta priemonių vykdyti nusirašinėjimo ir darbų plagijavimo (ar pirkimo) prevenciją. Kai kurios aukštosios mokyklos turi elektronines plagiato atpažinimo sistemas, tačiau tik nedaugelis dėstytojų jomis naudojasi. Be to, studentai išmoko „apeiti” elektroninės patikros sistemą, versdami tekstus į ir iš užsienio kalbos.

„Studentų era“ info